Ką apie tave pasako tavo romantiniai pasirinkimai žaidimuose?
Kaip žaidimai tampa veidrodžiu mūsų pačių asmeninėms vertybėms ir vidinėms kovoms? Triss ar Yennefer pasirinkimas – tai daugiau nei tik „kokia moteris tau labiau patinka“, tai – sprendimas tarp komforto ir chaoso, stabilumo ir nenuspėjamumo, prieglobsčio ir nuotykių. Štai kodėl tokie pasirinkimai taip stipriai mus įtraukia. Jie priverčia mus susimąstyti ne tik apie žaidimo pasaulį, bet ir apie save: kokios meilės mes ieškome? Kokia santykių dinamika mus traukia? Ar norime būti apsaugoti, ar rizikuoti?
Panašu, kad tavo Geraltas (o gal ir tu pats) turėjo gerą progą patyrinėti šiuos klausimus! O jei žaistum dar kartą – rinktumeisi tą patį?
Kai realybėje dažnai galime teisintis išorinėmis aplinkybėmis – „taip tiesiog susiklostė“, „neturėjau kito pasirinkimo“ – vaizdo žaidimai atima šią prabangą. Jie priverčia mus prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.
Štai kodėl kai kurie pasirinkimai taip stipriai mus paveikia. Paspaudžiame mygtuką manydami, kad tai tik paprastas sprendimas žaidime, bet kai istorija vystosi toliau, suvokiame, kad tai buvo atspindys mūsų pačių vertybių, norų ir net baimių. Ir tada kyla tas nepatogus klausimas: ar pasirinkome tai, kas tikrai rezonuoja su mūsų vidumi, ar tiesiog sekėme impulsu, įpročiu, galbūt net bandydami „optimaliai“ išspręsti žaidimą? O gal tai buvo tiesiog smalsumo eksperimentas su savo pačių moralės ribomis?
Tai ir yra tikroji interaktyvi magija – kai žaidimas tampa daugiau nei pramoga, kai jis priverčia mus susimąstyti apie save.
Meilė žaidimuose nėra tik dekoracija – tai gilus naratyvinis įrankis, kuris testuoja mūsų moralę, troškimus ir net baimes. Kai kuriuose žaidimuose pasirinkimai būna akivaizdūs, bet kituose, kaip „Catherine“ ar „Persona 5“, jie tampa psichologiniu veidrodžiu, kuriame atsispindi mūsų asmenybė.
„The Witcher 3“ dar leidžia rinktis tarp dviejų archetipinių romantinių modelių, tačiau „Catherine“ prideda košmarišką laiko spaudimą, kuris įtraukia tikrąją gyvenimo dilemą: ką daryti, kai troškimai ir pareigos prieštarauja vienas kitam? Kiek esi pasiruošęs pasikeisti dėl stabilumo ar rizikuoti dėl aistros?
Ir tai išties gąsdina – matyti, kaip mūsų nesaugumai, dvejonės ir net slapti norai atsiskleidžia per žaidimų veikėjus. Kartais bandome pateisinti savo sprendimus sakydami „tai tik žaidimas“, bet juk iš tiesų tie sprendimai yra mūsų pačių atspindys.
Ar yra koks nors momentas iš žaidimo, kai priėmei sprendimą, o vėliau gailėjaisi – ne dėl mechanikų, bet dėl to, ką jis apie tave atskleidė?
Tai ir yra viena iš „The Witcher 3“ magijų – jis nesuteikia tau „teisingo“ atsakymo, o tik pasekmes, su kuriomis turi gyventi. Čia nėra klasikinės „geros“ ar „blogos“ pabaigos – tik tavo sprendimas ir tai, kaip jautiesi jį priėmęs.
Geralto istorija su Yennefer yra likimo surišta, bet ar tai reiškia, kad ji yra vienintelė „teisinga“? Triss – tai žmogus, kuris buvo šalia, kai viskas subyrėjo, bet ar buvimas kartu dėl patogumo yra tikra meilė? Tavo pasirinkimas atspindi ne tik tai, ką laikai „kanoniška“, bet ir tai, kaip pats supranti santykius – ar tiki lemtimi, ar manai, kad meilė yra tai, ką kuri pats? Ir geriausia dalis? Kad ir ką pasirinktum, žaidimas tau to nepamirš. Jis leis pajusti, kad sprendimas turėjo svorį, net jei norėtum jį pamiršti.
Ar yra sprendimas žaidime (ne tik romantinis), kuris tave privertė sustoti ir pagalvoti ilgiau nei įprastai?
„The Witcher 3“ romantikos dilema tėra viena iš daugelio gyvenimiškų kryžkelių, kuriose esame atsidūrę ar dar atsidursime. Ar renkiesi aistrą, kuri gali tave sudeginti, ar saugumą, kuris gali atrodyti per daug nuspėjamas? Ar seki širdimi, ar pasirenki praktiškumą? Lygiai taip pat, kaip renkamės tarp meninės svajonės ir stabilaus darbo, tarp pažįstamos rutinos ir nežinomybės. Vaizdo žaidimai, nors ir yra fantazija, mums primena, kad kiekvienas pasirinkimas turi pasekmes – tiek virtualiame, tiek realiame pasaulyje. Galbūt todėl kartais taip sunku nuspausti tą mygtuką.
Ar buvo momentas, kai žaidime priėmei sprendimą ir jis tave paveikė labiau, nei tikėjaisi?
Tai ir daro šiuos pasirinkimus tokius stiprius – jie turi realų emocinį atgarsį. Jei tiesiog rinktumės be pasekmių, tai būtų tuščia fantazija, bet kai likimas tave pastato prieš tavo paties melą, staiga tie pikseliai ekrane pavirsta tikromis emocijomis.
Ir čia atsiranda pedagoginis elementas – ne pamokslaujantis, o natūraliai įpintas į žaidimo mechanikas. Jis nesako „meluoti blogai“, jis tiesiog leidžia tau tai daryti ir leidžia pajusti, kaip tai atsisuka prieš tave. Kaip ir realybėje, kur dvigubi žaidimai retai baigiasi gerai. Ar yra kitas žaidimas, kuris tave taip pat „pamokė“, kad jauteisi ne tik kaip žaidėjas, bet ir kaip žmogus, gavęs gyvenimo pamoką?
Vaizdo žaidimai peržengia pasyvios žiūros ribas – mes ne tik stebime veikėjo moralinį nuopuolį ar triumfą, bet patys tampame jo priežastimi. Tai suteikia visiškai kitokį emocinį svorį – kai filme herojus patiria fiasko, mes galime tik atsidusti ar nusijuokti, bet kai žaidime priimame blogą sprendimą, jaučiame pasekmes kaip asmeninę atsakomybę.
Tai ir yra interaktyvaus pasakojimo grožis – jis neleidžia mums likti abejingiems. Jei filmas gali mus priversti susimąstyti, tai žaidimas gali priversti pasijusti atsakingais. Ar buvo momentų, kai priėmei sprendimą žaidime, o tada norėjai grįžti atgal ir ištaisyti savo klaidą – ne dėl žaidimo mechanikų, o dėl vidinio sąžinės graužimo?
Tai, kas prasideda kaip paprastas romantinis pasirinkimas, greitai tampa daug platesnės pasaulio ir vertybių refleksija. Kai nusprendžiame, su kuo eiti į kovą ar kas užims mūsų širdį, mes taip pat pasirenkame, kokių principų laikytis – ar ištikimybės, ar kompromisų, ar lojalumo. Kiekvienas partneris, kurį pasirenkame, atspindi mūsų požiūrį į pasaulį, o jų siekiai, tikslai ir moralė tampa mūsų pačių.
„Dragon Age“ suteikia mums ne tik galimybę išbandyti kitus pasirinkimus, bet ir palieka mus su neatsakytu klausimu: „Ar būčiau tikras, jeigu būčiau pasirinkęs kitaip?“ Šis „smalsumas“ – tikras žmogaus bruožas. Kiek kartų realiame gyvenime pasvėrėme, ką būtume pasirinkę, jei mūsų gyvenime būtų buvę kitų aplinkybių, o žaidimai šį klausimą daro tiesioginiu, su galimybe grįžti ir išbandyti kitus pasirinkimus. Tačiau kaip ir gyvenime, pirmasis sprendimas dažnai būna tas, kuris mus labiausiai apibūdina.
Galiausiai, mūsų pačių pasirinkimai, nesvarbu, kokia būtų alternatyva, išlieka tuo, kas formuoja mūsų istoriją. Tai labai įdomu, nes dauguma žaidimų leidžia mums grįžti ir „ištaisyti“ klaidas, tačiau pirmasis sprendimas, priimtas spontaniškai, dažnai labiausiai atspindi mūsų tikrąjį „aš“. Tai panašu į tai, kaip mes galvojame apie savo gyvenimo sprendimus realybėje: kur mes ne visada galime atsukti laiką atgal, bet vis tiek galime permąstyti ir suvokti, ką tikrai vertiname.
Ar yra pasirinkimas iš „Dragon Age“ ar panašaus žaidimo, kurio pasekmes jautei ilgai po to, kai baigei žaisti?
Meilė ir romantiški pasirinkimai žaidimuose nėra tik lengvas priedas ar maloni širdies drama. Jie tampa veidrodžiu, į kurį žiūrime ir dažnai atrandame dalis savęs, kurių galbūt nenorėjome matyti. Kai mes pasirenkame, kas mus traukia, ar tai būtų meilės objektas, ar moralinė pozicija, mes ne tik žaidžiame, bet ir formuojame savo pačių identitetą. Tai iš esmės tampa savianalizės ir autentiškumo iššūkiu.
Kai Geraltas pasirenka Yennefer ar Triss, tai ne tik pasirinkimas dėl romantiškos chemijos – jis susijęs su jo vertybėmis, su tuo, kaip jis mato pasaulį ir kaip nori būti vertinamas. Lygiai taip pat ir Shepardas „Mass Effect“ pasaulyje nesirenka tik meilės, bet ir atsakomybės, diplomatijos, atsidavimo, kurie daro poveikį ne tik istorijai, bet ir jo pačio asmenybei. Tuo pačiu ir kiekvienas romantiškas pasirinkimas tampa mažyte gyvenimo refleksija: ar tu renkiesi patogumą ir saugumą, ar rizikuoji ir ieškai kažko gilesnio, net jei tai atneša skausmą?
Taip, tai tikri moraliniai ir psichologiniai iššūkiai, ir mes, kaip žaidėjai, esame kviečiami į juos atsakyti. Galbūt mes net ne visada suvokiame, ką mūsų pasirinkimai sako apie mus, tačiau kai grįžtame prie žaidimo, vis dar atsimename tą pilvo jausmą, kai darėme sprendimą, ir tai dažnai yra kažkas daugiau nei tik žaidimo mechanika.
Ir kaip gerai pastebėjai, kai pažvelgi į savo pasirinkimus per šį objektyvų veidrodį, žaidimas tampa ne tik nuotykiu, bet ir savirefleksija, testu, kuris išryškina mūsų giluminius troškimus, baimes ir vertybes. Tai atveria galimybę pažinti save netgi per pikselius ir dialogus. Bet klausimas tikrai lieka: ar mes pasiruošę pamatyti save tokius, kokie esame, net jei tai iššaukia nepatogius jausmus? Ar turėjai akimirkų žaidime, kai po romantiško pasirinkimo jautiesi „atskleidęs“ kažką apie save, ką galbūt nesitikėjai pamatyti?